Apie kalbą

Slovakų kalboje naudojama lotyniška abėcėlė. Kadangi slovakų kalboje yra ypatingų garsų, kurių lotyniškoje abėcėlėje nėra, naudojami diakritiniai ženklai. Priebalsių minkštumas yra žymimas minkštumo diakritiniu ženklu: ď, ť, ň, ľ, naudojamu tai pat su grafemomis ž, š, č, dž. Balsių ilgis žymimas ilgumo ženklu: á, é, í, ý, ó, ú, ý. Balsiai yra neredukuojami, visose pozicijose aiškiai ištariami. Slovakų kalboje be balsių ir priebalsių yra vadinamieji „i-dvibalsiai“ – ia, ie, iu ir vienas „u-dvibalsis“ – uo, žymimas grafema ô; šie slovakų kalbos diftongai yra panašūs į atitinkamus lietuvių kalbos dvibalsius.

Fonologinė slovakų bendrinės kalbos (ir vidurio Slovakijos tarmių) ypatybė yra vadinamoji ritminio trumpinimo taisyklė, pagal kurią viename žodyje nebūna dviejų ilgų skiemenų, kurie eitų vienas po kito (pekný – krásny, nosím – súdim). Šis ritminis žodžio trumpinimas slovakų kalboje nėra griežta taisyklė, o tik tendencija.

Slovakų kalboje yra dinaminis kirtis, visada kirčiuojamas pirmas žodžio skiemuo, bet kirtis nėra labai stiprus. Jis silpnesnis nei, pavyzdžiui, rusų ar lenkų kalboje. Junginiuose su vienskiemeniais prielinksniais paprastai kirčiuojamas prielinksnis: na stole.

Slovakų kalboje lyginant su rusų arba, pavyzdžiui, su čekų kalbomis yra paprastesnė linksniavimo bei asmenavimo paradigmų sistema. Daiktavardžių ir veiksmažodžių formų sistema, nepaisant vienodėjimo tendencijų, yra pakankamai aiški. Slovakų kalboje yra šeši linksniai (vardininkas, kilmininkas, naudininkas, galininkas, vietininkas ir įnagininkas). Šauksmininkas, skirtingai nei čekų kalboje, aktyviai nenaudojamas, jis identiškas vardininko linksniui. Būdvardžiai, priklausomai nuo daiktavardžio, yra trijų giminių: vyriškosios, moteriškosios ir bevardės. Veiksmažodis turi tris laikus: būtąjį, esamąjį ir būsimąjį, bei tris nuosakas: teisioginę, tariamąją ir liepiamąją. Be to, kiekvienas veiksmažodis yra kurio nors veikslo: eigos (volať) arba įvykio (zavolať). Slovakų kalba yra fleksinė su analitiniais elementais, t. y. gramatinė žodžių funkcija aiškiai išreiškiama galūnėmis, žodžių tvarka sakinyje yra taip pat gana laisva ir gali būti naudojama kaip semantinė priemonė. Slovakų kalbos pagrindinė sakinio konstrukcija yra V (veiksnys) – T (tarinys) – P (papildinys). Slovakų kalboje dažniausiai vartojami dvinariai sakiniai, turintys veiksnį ir tarinį, tačiau plačiai vartojami ir vienanariai sakiniai be veiksnio (Prší. Zabilo ho v hore. Striaslo ho).

Neveikiamosios rūšies konstrukcijos slovakų tarmėse buvo ir yra mažiau vartojamos. Dėl europizacijos bendrinėje kalboje daugėja aprašomųjų ir sangrąžinių neveikiamosios rūšies formų.