Apie kalbą

Slovakų tarmės yra atitinkamų tarminių regionų autochtoninių gyventojų bendravimo priemonė, naudojama santykiuose su artimiausia aplinka kasdieniame gyvenime bei darbo santykiuose. Slovakų tarmės iki šiol paveldimos iš kartos į kartą sakytine forma, nors šiandien jos, palyginti su praeitimi, yra veikiamos nivelizacijos proceso. Slovakų kalbos tarmės yra skirstomos į tris pagrindines grupes:

Slovakų tarmės pagal teritoriją

a) Vakarų slovakų tarmės

a) Vakarų slovakų tarmės yra paplitusios Trenčino, Nitros, Trnavos, Myjavos ir kituose regionuose.

20. Šiaurės (aukštutinio) Trenčino krašto tarmės
21. Pietų (žemutinio) Trenčino krašto tarmė
22. Považskos Bistricos tarmė
23. Vidurio Nitros krašto tarmės
24. Žemutinės Nitros krašto tarmės
25. Trnavos krašto tarmės
26. Zahorės regiono tarmė

b) Vidurio slovakų tarmės

Vidurio slovakų tarmėmis kalbama Liptovo, Oravos, Turieco, Tekovo, Honto, Novohrado, Gemero ir Zvolensko apylinkėse.

10. Liptovsky tarmės
11. Oravos ežero regiono tarmės
12. Turieco upyno tarmė
13. Šiaurės (aukštutinės) Nitros tarmės
14. Zvoleno tarmės
15. Tekovo tarmės
16. Honto tarmė
17. Novohrado tarmės
18. Gemero tarmės

c) Rytų slovakų tarmės

Rytų slovakų tarmes galima rasti Spišo, Šarišo, Zemplino ir Abovo regionuose.

30. Spišo regiono tarmės
31. Abovo regiono tarmės
32. Šarišo tarmės
33. Zemplino ežero regiono tarmė
34. Sotako tarmės
35. Užo tarmės
36. Guralių tarmių teritorija
37. Ukrainiečių tarmių teritorija
38. Tarmiškai skirtingos teritorijos (tarmių atžvilgiu nehomogeninė teritorija)
39. Vengrų tarmių teritorija

Kiekviena iš šių grupių turi turtingas ir margas atmainas (slovakai apie savo tarmes sako: „Čo dedina, to reč iná“ – „kiekvienam kaime vis nauja kalba”). Susiskaldymas į tarmes labiausiai būdingas kalnuotiems regionams. Būtent krašto kalnuotumas praeityje sukėlė kalbinę gyventojų izoliaciją atskirų parapijų ribose. Prie tolesnio kalbos suskaldymo į atskiras tarmes prisidėjo gyventojų migracijos, kolonizacijos, skirtingų tarmių tipų maišymasis, kaimyninių slaviškų ir neslaviškų kalbų sąveika, užimtumo pokyčiai ir t. t. Pagal tarmes ir atskirų charakteringų reiškinių pobūdį į anksčiau paminėtas grupes galima įtraukti dar slovakų tarmes Vengrijoje, Serbijoje, Kroatijoje, Rumunijoje, Bulgarijoje ir kitose šalyse, į kurias praeityje persikraustė didelės kompaktiškos grupės. Kadangi senųjų rašytinių paminklų išliko labai nedaug, pagrindinis slovakų istorinės gramatikos šaltinis yra slovakų tarmės.

Vakarų slovakų tarmė (Lozorno)

Apie vestuves

Nuž ale, ke com si ho vivoliua, no tak, teda bude že jako svadba. Tak, v Malackách bívali jarmaki, tak sem si k téj svadbje, on sa visuoviu, že ked aj svadba nebude z muzikú, ale nevjesta musí bid ovjenčená. No tag musela sem do tích Malaceg ít a pokúpit si to, co nevjestička potrebuje. Žeňichovi košilu a on zas prsté ki, ja péra do vjenca a paprika a rúžički a fšelico. Poščal mi štiri koruni na papriku, lebo už mi nezbili. A to mi bude vitíkat asi po celí život, že mi poščal štiri koruni na papriku.

Tak teda došua domú, našua si kerá mi uvjeje vjenec, kerá mi šati ušije, kerá mňa teda obleče. A mňeua sem ušetreních z Rakú z repi pjecto korún. Za to sem si robiua tú svadbičku. Nakúpiua, uš cukr, pekar ňeco upékeu. Roďičú sem mňeua v Jabuoňovém, museua sem ít bez žeňícha ich volat. A šecko zestaviua si sama.

Vidurio slovakų tarmė (Vyšná Boca)

Karalius Matiaš ir piemuo

Prišľi valasi, bača dau každímu robotu. Jeden navariu halušiek a potom si sadli gu večeri. Král museu ťie s ňimi.

Jedli, jedli a ako jedli, Maťiaž viličkou si vzau škvarku o druhího kraja, ďe bača jeu. A bača mu pac po ruki: „U ná si misí každí zo svojho kraja jesť.“ Maťiaž ňidž ňepovedau, ale nahau tak.

Keť potom král prišieu domou na svoj dvor, dau urobiď velkú hosťinu a zavolau i baču. Pekňe ho preobliekli, tag abi hosťia ňeveďeli chto je a keď už mali sadaď za stuol, Maťiaš král ho napomenú: „Vieš, čo si so mnou urobiu, ke com poblúďiu na polovački? Ak ťi to istuo ňeurobíš jednemu mojmu miňistrovi, čo tiež vždi druhímu spod úzd berie, buďeš sťaťí.“

Rytų slovakų tarmė (Záhradné)

Vaikystės atsiminimai

No tag od maľučka, jak som bula, hej? Ja som rodzena f Sordoku. Virosla som, ta bulo... veľki valal, dvačislovi. Dva čisla buľi. A som bula najkrajša dzifka i najbriča dzifka. Bo vecej ňebulo f calim valaľe. No a potim uš som ta kuščičko začala dzifčic, pochodzila som. Britka som ňebula, šumna som ňebula, no aľe frajira som mohla mac. A hej, no ta uš, ve com dorosla, tag mi bulo ośemnac rokoch som śe vidala do Zahradneho, dakedi to bul Šedikart. No muža som dostala, on bul toten, ňe ťesar, aľe kolar. Koľesar, hej. Mala som potim dzeci...

No a tak som mala jedno, druhe, trece, štvarte, pijate, šeste, śidme, osme, dzevjate. Že som teľo. No kuščičko zme maľi źemoch, aľe to bulo slabo, tagže som muśela tote kravi chovadz na cherbece. Tak som, rano som porodzila a o tidzeň som bula v ľeśe. A tri kilometre som ňesla zajdu na sebe, ze stražu. Taku že mohla mac pejdześat kila. A tri kilometre som ju ňesla do Zahradneho a pul druha tižňa tag bulo dzifčecu. No, to bulo jedno, som śe trapila.